Egidijus Vaitkūnas: „Tikiu, kad mes dar patriukšmausime“

Po metų pertraukos į TOPLYGĄ sugrįžęs ir „Riterius“ papildęs 37-erių Egidijus Vaitkūnas rolę naujoje komandoje surado iškart. Komandos senbuvis Armandas Šveistrys 60 rungtynių nacionalinėje rinktinėje sužaidusiam veteranui perdavė marškinėlius, pažymėtus aštuntuoju numeriu bei kapitono raištį.

Sauliaus Čirbos nuotrauka

„Didžiuojuosi komanda, kuri iki pat pabaigos rodė charakterį“, - po skaudaus pralaimėjimo „Kauno Žalgiriui“ rūbinėje tarė naujasis kapitonas.

E. Vaitkūnas dar prieš savaitę pajuto nugaros skausmus, tačiau, kaip ir visos karjeros metu, jis nesiskundė. Anaiptol. Jis skatino įdėti dar daugiau pastangų TOPLYGOS starte įdėti dar daugiau pastangų. Trūko nedaug.

„Labai laukiau, labai norėjau sugrįžti, tad jausmas nuostabus. Be abejo, jaudulio netrūko.. juk naujas sezonas, nauja pradžia, nauja komanda. Norėjosi kuo geriau pasirodyti, tad tokios mintys iki pirmo kamuolio pamušimo kankino. Kai prasidėjo rungtynės, jaudulys užsimiršo ir visa koncentracija buvo sutelkta į rungtynes“, - kalbėjo „Riterių“ kapitonas.

Sugrįžai žaisti į gimtąjį Vilnių. Ar šios rungtynės jums buvo emociškai ypatingesnės nei kitos?

Natūralu, kad emocijos kitokios, kai tavęs ateina palaikyti šeima. Man toks palaikymas yra labai svarbus. Apskritai, po praėjusio sezono prioritetų sąraše Vilnius buvo pirmoje vietoje.

Vaikai auga, laikas bėga, tad norėjosi sugrįžti tam, kad galėčiau būti kartu su šeima ir skirti jai daugiau laiko. Noriu matyti, kaip auga mano vaikai, tad, kaip ir minėjau, turėjau aiškų tikslą – grįžti į Vilnių.

Sužaidei visas 90 minučių be keitimų – kaip vertini savo fizinę formą ir asmeninį pasirodymą?

Galiu pasakyti, kad savo fizine forma esu patenkintas. Turėjau gerą pasiruošimą, jėgų netrūko ir viskas būtų buvę tikrai gerai, jei nebūčiau jautęs nugaros skausmų. Manau, kad tai man neleido rungtynėse pasirodyti labai gerai.

Likus savaitei iki sezono pradžios, pajaučiau skausmus, nejaučiau kairės kojos, tad per rungtynes įtampos netrūko. Visą laiką bijojau nesuklupti, tad asmeninis pasirodymas tikrai nebuvo įspūdingas. Jei ne nugara, galvoju, kad galėjau sužaisti daug geriau.

Iki 85 minutės komanda pirmavo 1:0. Kas, tavo nuomone, nulėmė, kad per likusį laiką pranašumo išsaugoti nepavyko?

Pritrūko pabaigoje koncentracijos ir, aišku, rungtynių eigą pakoregavo raudona kortelė. Girdėjau pastabų dėl to pašalinimo, bet aš nesuprantu, kaip galima kaltinti žaidėją, kuris per rungtynes atidavė tiek jėgų, taip stengėsi ir viską darė, kad komandai būtų geriau?

Net ir po tos raudonos kortelės, jei būtumėm išlaikę maksimalią koncentraciją, būtumėm išsaugoję bent tašką arba net visus tris. Pasakysiu netgi taip, net po praleisto antro įvarčio, kad ir kaip buvo sunku, kad ir kiek buvo mažai likę laiko, tikėjau, kad spėsime uždirbti kokią standartinę situaciją ir po jos išlyginsime rezultatą. Deja, pritrūko laiko.

Kaip rūbinėje reagavote po tokio skaudaus pralaimėjimo, ypač žinant, kad pergalė buvo taip arti?

Natūralu, kad buvo sunku ir liūdna. Pirmos rungtynės, nori pasirodyti kuo geriau, nori taškų ir pergalių. Visi mus nurašinėja, bet aš tikiu savo komanda. Turime smagaus jaunimo, turėjome gerą pasiruošimą, ir tikiu, kad mes dar patriukšmausime.

Liūdna, bet jau ne laikas žiūrėti atgal. Turime pasiimti tai, kas buvo gerai, ištaisyti, kas buvo blogai ir kitose rungtynėse parodysime dar įdomesnį žaidimą.

Ką tokios rungtynės gali duoti komandai ilgalaikėje perspektyvoje – ar tai labiau skaudi pamoka, ar motyvacija?

Ir viena, ir kita. Skaudi pamoka dėl to, kad kitaip pradedi vertinti rungtynių pabaigą. Žinai, kaip gali elgtis, kaip geriau nesielgti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje elgtumeisi dabar, bet.. iš kitos pusės, tai motyvacija. Parodėme, kad galime žaisti, galime kovoti. Skaudūs pralaimėjimai motyvuoja kuo greičiau siekti geresnių rezultatų.

---

Antrojo TOPLYGOS turo rungtynes „Riteriai“ sekmadienį žais su „TransINVEST“ ekipa. Rungtynių pradžia 17:00 val.